21 rugsėjo 2013

Life via instagram

Jaučiate? Jau rugsėjis eina link pabaigos. Aš asmeniškai, net nespėjau pajusti, kaip jau prabėgo trys savaitės rudenio, mokyklos. Ir nors tai tik pradžia, reikalų begalės, o kalendoriuje įvairius renginius, įvykius pildau net į lapkričio mėnesį. Vien dėl mokyklos ir kitos veiklos yra begalės įvykių, kuriais norėčiau pasidalinti su Jumis, tik laiko trukūmas (kuris yra didelis mano priešas) tam sutrugdo. Tačiau dabar, radusi laisvesnę akimirką, galvoje dėlioju mintis, kurias reiktų paminėti.
Pirmiausia turbūt pradėsiu nuo paprasčiausių malonumų - rudeniškų orų, vaizdų. Ir nors pati pradžia buvo gan šilta, vasariška, vaizdai po truputi panašūs į rudenėlį. Rytais ir vakarais dangų nudažo pastelinės spalvos. Eidama keliu vis pastebėdavau keletą nukritusių lapų, kurių kasdien dažniau ir dažniau krisdavo. Taip smagu keliauti namo ar į mokyklą ir girdėti, kaip po kojomis čeža rudeniški lapai. Ir nors instagrame yra pilna rudeniškų vaizdų, pati nesusivaldydavau ir įamžindavau tai, kas man pasirodydavo žavu. 

Beje, vieną rytą, link stotelės keliavau besišypsanti, vien dėl to, nes lietus man taip žaviai lijo. Ir visai nesvarbu, kad buvo šlapia, man taaaip begalo smagu buvo žiūrėtį į tą lietų. Iš vis, pastarosiomis dienomis lietus ne kiek erzino, o kiek kėlė šypseną. Aišku smagiausia lietų stebėti esant po stogu. Ir ne tik lietų, bet ir visą kitą. 
Daug laiko po pamokų praleidžiu pas savo draugą, kuris nuomojasi butą turbūt vienoj geriausių vietų (neskaitant to, kad kai kada triukšmas tikrai trugdo miegoti). Jo butukas randasi vienoje iš pagrindinių miesto gatvių. Dažnai stebime miesto šurmulį, ypač patinka stebėti viską anksti ryte arba piko metu. Taipogi ir kitus dalykus įdomu stebėti. Vieną pirmųjų rugsėjo dienų išvydome oro balioną, kurį beje ryte mačiau iš begalo arti! O šią savaitę, kuomet mieste vyksta gimtadienio šventė, net du kartus stebėjome renginukus. Pirmasis, dviračių kolona, kurioje dviračius mynė dešimtys, gal net virš šimto ar daugiau žmonių. Vis galvojome, kada ta eilė baigsis. O vakar pamatėme "važiuoseną". Po eisenos mieste ir automobiliai norėjo pavažiuoti. Kokios mašinos stovėjo kolonos priekyje, nematėme, tačiau prie mūsų stebėjome išsirikiavusias vairavimo mokyklų mašinas, sunkvežimius. Ten dalyvavo ir mano vairavimo mokykla ir, aišku, pirmasis mokyklinių mašinų kolonoje stovėjo mano instruktorius. Jau visai pasiilgau važinėjimusių su juo. 
Turbūt, per tą metų laikotarpį, kol draugas nuomosis butą, aš išvysiu dar daug pasakiškų vaizdų ir reignių. Tikriausiai, net reikės pradėti nešiotis ir fotoaparatą su savimi.

Kalbant apie miesto šventę, pirmadienis buvo skirtas atgaivinti miesto istoriją. Mūsų mokykla inscinizavo vieną tikrai begalo svarbią dieną mokyklai - Bermontininkų puolimą. Vienas iš negeriečių buvau ir aš. Nevilkėjau tikrosios Bermontininkų aprangos, tik paprastą karinę aprangą, bet ir tai buvo gana neįprasta ir keista man pačiai. Iš aplinkinių nuomonės girdėjome, kad viskas tikrai puikiai pavyko. Kitą savaitę turėsiu progos viską pati pamatyti iš šalies ir tada galėsiu pati įvertinti mūsų darbą. O ir kitų žmonių atgaivinta istorija man paliko įspūdį. Buvo į ką pasižiūrėti. Ir kaip visuomet gailėjausi, kad šalia neturėjau fotoaparato. 

Daugiau nuotraukyčių iš pačios inscenizacijos galite pažiūrėti ir čia
Tarp mokyklos ir kitų sričių veiklos, atrasdavau laiko ir apsiprekinti. Visko, ką įsigyjau nelabai ir beparodysiu, tačiau vieną - privalau. Naujoji rankinė su manimi į mokyklą keliauja jau antra savaitė. Įsigyjau ją vienoje vietinėje rankinių parduotuvėje. Iš ten mano namuose gyvena jau net keturios rankinės. Jos tikrai begalo gerai išsilaiko ir mokėti 100 ar daugiau litų nebūna gaila. O naujausioji narė man tokia graži. Ir būtent tokia, kokios norėjau. Iš pradžių, ji man pasirodė kiek mažoka, tačiau įsitikinau, kad ji begalo talpi. 
Taipogi, mėnesio viduriukas man ir mano draugui būna mažytė šventė. Jau kartu esame 5 mėnesiukus ir ta proga gavau mažą saldžią dovanėlę - dežutę vienų mylimiausių skanėstų. Ir nors daugumai 5 mėnesiukai nėra daug, man - tai tikrai ilgas laikas. Visos mano prieš tai buvusios draugystės trukdavo kiek ilgiau nei mėnesį, todėl atėjus kito mėnesio šešioliktai dienai, bus keista sakyti, kad su Juo mes kartu esame pusę metų.
Ir vėl mano įrašas darosi ilgas, tačiau tiek visko įvyksta per tą trumpą laikotarpį ir kažkodėl norisi viską aprašyti. Kad ir sau, nes po kiek laiko galėsiu vartyti blog'o archyvus ir skaityti senuosus įrašus. 
Tiek šiam karteliui. Tikiuosi dabar naują įrašą parašyti kiek anksčiau nei po trijų savaičių (nors mintyje jau suku mintis apie jį). Ir beje, linkiu visiems Lietuvos patriotams gerų varžybų rytoj. Ir visai nesvarbu, ar laimėsim ar deja, pralaimėsim - sidabro medalį jau turime, o tai tikrai puikus rezultatas!
Šiltų akimirkų!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą